Kur buvęs kur nebuvęs pagaliau ir mano pirmasis blog’o įrašas iš saulėtojo Majamio. Sau ir Mantui žadėjau padaryti pirmosios savaitės apžvalgą, bet dėl ne kai kurių techninių kliučių tenka apžvelgti pirmasias 10 mūsų nuotykių dienų.

Šiame įraše pakalbėsime apie tikriausiai Jums visiems, mieli skaitytojai, idomiausius (mums su Mantu nereikšmingiausius) mūsų dviejų buitinius reikaliukus. Pradėkime nuo to, kad kelionė buvo ir pražuvo detalesnę informacija galite rasti prieš tai buvusiame įraše, pagyvenę keletą dienų ant lagaminų, pagaliau pagavome antrąjį kambarį ir po burtų traukimo mūsų su Mantuku keliai išsiskyrę, kadangi man atiteko garbė likti gyventi pirmajame, 19 numeriu pažymėtame bute (kuriame gyvename tryse su kitu Jonu ir Ramune), na o Mantas persikraustė su kitais mūsų kelionės draugais (apie juos gal kiek vėliau) į naują šiek tiek geresnį 23 butą/kambarį. Pagaliau įsikurę pradėjom žvalgytis aplinkui ir maloniai leisti laisvalaikį. Gyvenimo sąlygos pakankamai padorios ir mokamam ne tiek jau ir daug po 950 $ per butą už menėsį, sumoj gaunasi 1800 dalinti iš septynių.

Dabar turėtų eiti mūsų maisto ir kasdienybės apžvalga, bet maistą praleisime, nes apie jį ir šiaip parduotuves bei kainas ten bus parašyta mano sekančiame įraše kuriame pažiūrėsime gyliau i U.S.A kultūra ir patį Majamį iš arčiau.

Na o dabar teliko papasakoti kokia situacija, su dokumentais, darbu ir laisvalaikiu.

Pradėkime nuo dokumentų, norint pradėti dirbti reikia tiktai social security number/card,  su kuriuo irgi buvo gan idomus nutikimas, antra diena po atvykimo (06.18) nuvykom i Social Security adminsion kur tvarkomi tokie reikalai ir dvi fainos moteriškės ne negalvodamos pradėjo pildyti mūsų aplikacija, kol sistema neišmetė error’o, jog mes dar neužsiregistravę Intrax (mūsų visos programos mentorius/sponsorius/tėtis ir mama) sistemoje, nors tai buvome padarė tos pačios dienos kai atvykome vakare. Tada išėję iš pastato paskambinom Intrax’ui ir užsiregistravom telefonu, poto buvo savaitgalis ir antrą kartą apsilankėme Social Security ofisiuke trečiadienį (06.23) bet šį kartą kitame ofice, ten jauna matosi neseniai pradėjusi dirbti mergina gražiai mums paaiškina, kad negalim aplikuoti kol nepraeis 10  dienų po mūsų atvykimo į JAV (kas beje ir yra šiandien). Na nieko laukiam kito apsilankymo ir tikimės, kad gan greitai viską gausim, nes neturint tos stebuklingos kortelės negalim gauti atlyginimo ir ieškotis antrojo darbo. Na užtat atsidarant sąskaitas Bank of America viskas praėjo kaip per sviestą, darbuotojai mandagūs viską paaiškino, pakeliui praėjęs pamainos vadovas (manageris) pasveikino tapus Bank of America klientais ir palinkėjo ko didžiausios sekmės, dabar laukiam savo custom banko kortelių ir žinoma daug daug pinigų į jas.  

Tesiant toliau galim prieiti prie svarbiausio – DARBO klausimo. Situacija tokia, kad viskas juda tinkama linkme, tik gaila kad labai jau negreitai, penktadieni antąją dieną po atvykimo susisiekėm su savo darbdaviu Jacob’u (kietas žydelis toks) ir po dviejų valandų jau sedėjom jo office, jis mums dar kartą išaiškino visą procesą, kurį mes jau ir taip plius minus žinojom. taigi o tvarka tokia:

1. Išsilaikyti anglų kalbos testą (šitą jau pasidarėm praeitą antradienį)

2. Apturėti 24 valandų mokymus apie apsauginių darbą, šituos mokymus daro ne pati mųsų KENT security firma, o pati Floridos valstija, už mokymus mes jau patys susimokėjom Lietuvoj po 100 $. Šiaip jie daro mokymus tris dienas po 8 valandas, bet dėl laiko sumetimų mes jau rytoj/pirmadienį apturėsim 12 valandu džiaugsmo besimokydami sunkaus apsauginio amato, ir viską pakartosim dar 12 valandų antradienį. Baigus kursus reikia laikyti testą, kurį išlaikius gauni oficialia Floridos valstijos “D” kategorijos apsauginio licenzija (kuri pati papildomai dar kainuoja 87 $)

3. Turint licenzija Kent security oficialiai mus įdarbina ir tada einam pas Jų vadybininkus ir jie mums siulo paskirimą/darbo vietą. Jeigu tavęs netenkina pirmasis pasiulymas reikia laukti kol ratas vėl apsisuks iki tavęs kol gausi antrą pasiulymą, na o kadangi KENT’as kiekvieną dieną nusėtas tokiais pačiais laimės ieškotojais kaip mes iš Lietuvos, Rusijos, Turkijos ir kitokių panašaus plauko šalių tai geriau jau primti pirmąjį pasiulymą.

Tokie vat reikaliukai tame darbo fronte, sėdim nuo antradienio iki sekančio pirmadienio ir laukiam kol kažkiek pajudės kažkas. Na, o kadangi kišenių ir banko sąskaitų nepuošia žavintys dideli skaičiukai su daug nuliuko, tai sėdim pagrinde namie ir žiūrim TV….. Na gerai perdedu ne taip jau čia ir nuobodu, turim vandenyną, šalia kurio yra tikrai daug ir kokybiškų tinklinio aikštelių, yra daug dar neišvaikčiotų vietų. Tai pagrinde visas laikas taip ir praeina, vaikštom po kolkas tik į maisto parduotuves (na gerai nusipirkau šortus ir tapkes), vandenynas, tinklinis, vakarais, kai ne taip karšta išlendam į miesta pasižmogėti, dar vakar buvom diena be public baseino, man asmeniškai ten kur kas fainiau nei mūsų balos….

Trumpiau tariant laukiam pirmųjų darbų, kad būtų ką veikti. Čia dar būtų galima kalbėti ir kalbėti, bet pagrinde nieko rimto. Šiam kartui tiek. Pridedu šiek tiek idomesnių nuotraukikių

Jeigu turit klausimų arba pasiulymų jie visada laukiame Jūsų komentaruose. :*

Taigi, išvykom pagaliau.  Atvažiavo daug draugų išlydėti mūsų. Rišliai rašyti sunku – dar neatsigavę po kelionės, kuri tikrai prailgo. Nuo Vilniaus iki Lenkijos keliavom apie 9 valandas. Nors ir turėjom už paskutinius lietuviškus pinigus įsigiję draugo Tauro, bei gavom išlydėtuvių dovanų šampano iš draugių, buvo sunku užmigti autobuse, kuris važiuoja per puikiuosius Lenkijos kelius. Taip pat susipažinom su panelėm iš Australijos, kurios pusę metų keliauja nuo Rytų Azijos iki Europos. Pabendravom, kaip visada galvojo, kad mes rusai. Na nieko. Buvom draugiški ir už tai per daug nepykom.

Lenkijos oro uoste nieko labai ir nevyko, tik reikėjo 2h laukti skrydžio, nes labai anksti atvykom. Lėktuvas nedidelis, mažiau negu 80 vietų. Bet svarbiausias dalykas – Manto pirmas skrydis lėktuvu. Jausmas neeilinis, bet nepasakyčiau, kad apsisisiojau iš “excitement’o”.

Pagaliau atvykom į Milaną, kuriame visos baisybės ir prasidėjo. Mantas iš vis nesigaudo, Jonas irgi nėra skridęs su persėdimu. Šiek tiek pasivaikščiojimų po oro uostą ir štai, nepraėjus nei valandai, mes stovim prie mūsų lėktuvo vartų… Skrydis atidėtas 20min. Nieko, palauksim, nors ir labai norim to maisto, kurį žadėjo duoti lėktuve. Pasedėjom dar šiek tiek… Lėktuvas atidėtas dar 40min. Nebeiškentėm ir nusipirkom du picos gabaliukus ir “pepsio” stiklinę už  $10.65. Pagaliau prasideda sodinimas ir mes pagaliau įsėdam į savo “boingą”. Ir žinoma pilnas lėktuvas pilnas italų nėra pats ramiausias. Iš karto užsimanėm į biznio klasę.  Šeip ne taip ištvėrėm, alaus kurį dalino nemokamai pagalba. Sugebėjom gauti 12 “skarbonkių”, kol mums pasakė, kad alaus nebėra, nors šalia esantiems žmonėms jo stebuklingai atsirasdavo.  Bandėm miegoti, bet klykiantys vaikai tikrai trukdo.  10 valandų ir kankynių vėliau, pagaliau nusileidom Majamyje.

Mes pagaliau MAJAMYJE. Sunku patikėti. 30 valandų kelionė, tiek pat laiko nematyta tamsa, viskas jau praeityje, mes pagaliau čia.

Nuo oro uosto mus pasiėmė Jono labai tolimos eilės pusbrolis su naujausiu BMW (Mantas jau ekstazėj). Šiek tiek supažindino su miestu ir nuvežė į mūsų gyvenimo vietą.

Šiam kartui, užbaigsiu rašyt, eisim maudytis ^^

n

Ir štai išmušo ta paskutinioji akimirka, mano paskutinės minutės namuose prieš didįjį nuotykį. Labai smagus ir ilgas savaitgalis su daug nuostabiu žmonių jau praeityje ir dabar kai mano jau supakuotas 17,5 kg lagaminas stovi prie durų aš žvelgiu į tolį pasiruošęs viskam, o ypač gerai ir turiningai praleisti vasarą. Už poros valandų jau busim kirtę Lietuvos sieną. Palinkėkit mums sekmės ir naujausias blogo įrašas jau bus įdėtas iš saulėtojo Majamio.

Peace everyone and remember to always HAVE FUN

Taigi, įvyko mūsų išleistuvės. Gan senai, tiesa pasakius, bet tik dabar prisiminėm, kad reiktu kaži ką parašyt. Žmonių buvo pakankamai, nors ir ne visi, kuriuos norėjome pamatyti. Bet ne apie tai.

Veiksmas vyko, kaip ir daugelis balių, pas Aivarą sodyboje.  Aišku, kaip visada, turi būti ir nuotykių dar net nenuvykus į “tašką”.  Taigi, atvažiavom į degalinę ir buvo eilė, nors ir neilga, bet vistiek eilė. Na nieko, palauksim.  Pagaliau atsilaisvinus pradėjom judėti ir tuo metu pamačiau pro šalį pralekiantį Roverį, apsisukantį ir staigiai užlendantį į mūsų ilgai (na gerai, ne taip ir ilgai) lauktą vietą. Išlindęs pro langą pasakiau: “Mieloji ponia, ar jums neatrodo, kad pasielgėt neypatingai mandagiai?”. Kaip jau supratot pasakiau ne taip, bet esmė buvo ta pati. Ponia mums atsakė, kad ji čia jau stovėjo ir laukė. Matėsi, kad jai visiškai nesvarbu, kad mes buvom su juodu “bemsu”. Drąsi. Kadangi ji pati kažkodėl nesugebėjo užsipilti benzino, jai padėjo degalinės darbuotojas užsipilti “salierkos” už maždaug 30 litų. Tada ji mums liepė pasitraukti ir praleisti ją, kad ji galėtų išvažiuot. Aš, kaip principingas žmogus, atsakiau, kad jeigu jau užėmei vietą, tai sugebėk atbulai išvažiuot, pro ten pat pro kur ir įsėlinai kaip koks Šešėlių valdovas. To make the story shorter, prasedėjom apie valandą ten. Pagaliau ponia pasidavė ir išvažiavo, o mes taip pat apsisukom ir nuvažiavom į kitą kolonėlę. Kodėl? Ilga istorija, bet tai susiję su idiotais darbuotojais, kurie sugadina savo įrangą ir meluoja.

Grįžtam prie pagrindinės istorijos, kuri nėra tokia jau ir išskirtinė, neįskaičiuojant Jono. Kadangi buvo akcija “džimbimui” jo ir įsigijom. Viskas faina, oras geras, žmonės dar geresni, kai kurie net atsiprašė kitą dieną darbo, kad galėtų pašvėsti su mumis ir poto savaitgalį dvigubai daugiau dirbti. Ir Jonas buvo labai fainas, tiek to, daugiau apie jį nerašysiu, kad išsaugočiau jo reputaciją.

Na štai ir atėjo ta diena kai oficialiai pasibaigė sesija, nors dar ir nėra paskutinių rezultatų manoji širdis šiuo klausimu yra pakankamai rami. Tačiau didysis mano širdelės nerimas yra kelionė į Majamį nors dauguma detalių kaip ir aiškios (lėktuvo bilietai, darbas ir pnš. ) Vis dar lieka keletas mažų rūpestėlių neduodančių ramybės, kur, kaip, su kuo, už kiek gyventi? Antro darbo paieškai? Vietinių autobusų grafikas ir maršrutai? Nenuostabu, kad geriausi mano draugas šiuo metu yra „Google“ su visais savo nevarotais kaip „maps“ „earth“ „Gmail“ ir pnš. Bet šiek tiek pasiplanavimo ir viską mes išspręsim. Manot AŠ bijau?!?!  Tiesą pasakius mielieji draugai nors ir nedaug, bet vis tiek bijau. Ne  kasdien juk tokie įvykiai būna mūsų gyvenimuose tiesa? Bet nieko tokio mes su Mantuku esam kieti ir prikolni bachuriukai jokios bėdos mums ne kliūtys! Ir galų galiausiai, kad ir kas be nutiktų ir kaip be pasibaigtų šis nuostabus gyvenimo nuotykis svarbiausias dalykas yra tai, jog mano manymu mes priėmėm teisingą sprendimą. Na o gyvenime juk tai ir svarbiausia – norėti daug gero ir įdėti bent kažkiek pastangų kad tie norai virstu realybe. Šia linksma gaida aš tariu Jums šiandien ATE! Ir nepamirškite norėkite ir siekite gero ir visada visai tai darykite su džiaugsmu ir šypsenom veiduose. IKIUKAS! :*

P.S. Nuo šiandien prasideda baliai Lietuvoje. Pradžioj žalieji ežerai, tada tūsas Molėtų sodyboj ir galiausiai ilgas ir girtas savaitgalis stovyklaujant Molėtų miškuose su ZJBS (mačiau važiuojančiųjų sąrašą) atstovybės xebra .

Taigi, ką mums reikia padaryti ir nuveikti Majamyje:

*Susirasti kur gyventi (gatvėje nenorim gyvent)

*Susirasti kitus darbus

*Atšvęsti Jonines, Manto bei Ramunės gimtadienius

*Užsidirbti bent jau tiek, kad atsipirktų kelionė

*Pakeliauti

*Sutikti Jono gimtadienį Las Vegase

*Nupirkti Eglei žiedą

*Taip pat neparsivešti jokių ligų, žmonų ir vaikų

Kaip ir viskas gyvenime taip ir mūsų projektukas (work and travel USA) turi pradžios istorija. Šiame įraše trumpai ją ir apžvelgsime. Viskas prasidėjo maždaug kovo viduryje, kai netikėtai universiteto fojė Jonas Mantui užrodė ”Zip travel” lankstinuką su programos reklama. Būdami šiek tiek spontaniškos prigimties choru sušukom „****** (cenzūra) dėjau mes šią vasarą varom į Ameriką! “. Žinoma tikriausiai tuo metu ne vienas iš mūsų nesitikėjo, kad tai virs realybe(asmeninė patirtis). Tačiau po begalinio kelionės agentūros durų varstymo kelių penkių šimtų pinigų, dokumentų ir visų kitų Tantalo kančių…. – ŠTAI! Du bičiukai kurie visą gyvenimą niekada pakankamai rimtai į nieką nežiūrėjo, rašo paskutinius egzaminus universitete. O laisvalaikiu sėdi namuose  su pasu (kuriame be abejo puikuojasi J1 Amerikos viza ) vienoje rankoje ir lėktuvo biletais kitoje skaičiuoja paskutines dienas iki birželio septynioliktos kada jų lėktuvas lengvai atsiplėš nuo POlandijos ir nušvilps dangaus žydrine link išsvajotosios Amerikos. Na o žmonės kurie susidomėjo mūsų gyvenimo iki lemtingos kovo popietės gali susirasti mus facebook‘e ir manau, kad įkeltos nuotraukos gan puikiai atspindi mūsų iki šiandienos nudirbtus darbus, aplankytas vietas ir žinoma apturėtus vakarėlius   Išsamesnė informacija bus įkelta vėliau. Jei viskas klosis pagal planą (kurio žinoma taip ir neturim) blogas neužilgo pasipuoš nuotraukų ir video gausybėmis. Ir nepamirškit: „Nėra to gero, kuris neišeitų i blog‘ą“